Aprašymas:

Šventosios uosto prieigose projektuojamas poilsio ir viešbučių pastatas tampa naujais vartais į atgimstančią prieplauką. Tūris skaidomas į ritmiškai prastumtas „ląsteles“ su šlaitiniais stogais – jų mastelis ir siluetas interpretuoja Šventajai būdingą sodybinį užstatymą, o cinko ir medžio derinys kuria santūrų pajūrio medžiagiškumą. Išsaugomi medžiai, vidinis kiemas ir nauji pėsčiųjų ryšiai leidžia architektūrai tapti ne pavieniu objektu, o uosto regeneracijos dalimi, jungiančia gyvenvietę, krantinę ir jūrą.